Mielas dienorašti,
 
Pagaliau rytas. Greitai iššokau iš lovos, papusryčiavau, pagriebiau kuprinę ir lyg akis išdegęs išdūmiau į mokyklą. Ten jau laukė didžiulis būrys stovyklautojų ir autobusai. Įlipome į juos. Šiandien aplankysime Ventės ragą, Rusnę, Minijos kaimą.
 
Važiavome maždaug tris valandas. Atsisegiau kuprinę. Oho! Malonus kvapas! Taip kvepėti gali tik mamos ruošti sumuštiniai. Pasisotinu. O tada... Dainuojame, klausomės pasiutusiai geros muzikos. Keista, bet taip ir nepasigedau savo geriausio draugo – mobilaus telefono.
 
Atvažiuojame į Rusnę. Nuostabiai sutvarkyta sodybų aplinka. Aplink vien mandagūs ir paslaugūs žmonės, kurie tik gražiais žodžiais atsiliepia apie savo gimtąjį kraštą.
Minijos kaime pamatome Atmatos upę. Pagalvojau, kaip smagu būtų nuplaukti pas kaimynus pasiskolinti druskos. Juk kitą krantą gali pasiekti tik valtele. Prieplaukoje daug katerių. O kad bent vienas iš jų būtų mano! Kas žino? Gal ateityje svajonė išsipildys?
 
Pagaliau mes Ventės rage. Tai gali pajusti ne tik iš Kuršių marių šnaresio, bet ir iš aplink ornitologinę stotį skraidančių paukščių. Iš arčiau apžiūrime tinklus, pasivaikščiojame molu, renkame kriaukleles namiškiams, lipame į švyturį. Nors pliaupte pliaupia lietus, peršlampa batai ir rūbai, mūsų nuotaika puiki. Šėlstame, žaidžiame, šildomės gerdami karštą arbatą.
 
Gaila, kad jau reikia grįžti namo. Laukia tolimas kelias...
 
Stovyklautojas